Katės Japonijoje gyvena jau daugiau nei tūkstantį metų. Manoma, kad pirmosios katės atkeliavo iš Kinijos kartu su prekybiniais ryšiais ir budistiniais rankraščiais.
Iš pradžių jų paskirtis buvo gana praktiška, tiesiog saugoti maisto atsargas nuo graužikų.
Tačiau laikui bėgant žmonių požiūris pradėjo keistis.

Japonų kultūroje nuo seno vertinamas santūrumas, ramus buvimas šalia ir pagarba asmeninei erdvei. Galbūt todėl katė čia taip natūraliai tapo ne tik augintiniu, bet ir tam tikru gyvenimo būdo simboliu. Skirtingai nei šuo, kuris dažnai siejamas su energija ir bendravimu, katė Japonijoje dažnai matoma kaip gyvūnas, primenantis, kad ne visada reikia veikti, kartais užtenka tiesiog būti.

Net niekada nebuvus Japonijoje daugelis yra matę mažą katės figūrėlę pakelta letena. Maneki-neko Japonijoje laikoma sėkmę kviečiančiu simboliu. Tačiau įdomu tai, kad japonai į sėkmę dažnai žiūri ne kaip į greitą laimėjimą. Sėkmė čia labiau suprantama kaip geri santykiai, harmonija, stabilumas, ramūs namai. Todėl katė tapo savotišku priminimu, kad gyvenime ne viskas turi vykti greitai. Dėl šios priežasties katės atvaizdų Japonijoje tiek daug. Jie ne tik puošia erdvę, bet ir kuria nuotaiką.

Japonija yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Dideliuose miestuose žmonės dažnai gyvena mažuose butukuose, daug dirba ir nemažai laiko praleidžia tarp žmonių. Todėl atsirado labai japoniškas reiškinys - kačių kavinės. Tačiau jų idėja ne visai tokia, kaip dažnai įsivaizduoja turistai. Žmonės ten ateina ne pažaisti. Jie ateina pabūti ir išgerti arbatos, pailsėti, kurį laiką nieko neveikti.
Ir galbūt būtent dėl to Japonijoje taip dažnai sakoma, kad katės moko žmones gyventi lėčiau.

Didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Tokyo ar Osaka, katės dažniausiai gyvena tik namuose. Paprastai katėms sukuriamos estetiškos erdvės - laipiojimo lentynos, specialūs kampeliai poilsiui. Japonijoje gana populiaru, kad katė turi savo vietą prie lango: lentynėlę, palangę ar net hamaką prie užuolaidų. Japonai, kaip ir lietuviai, mėgsta dienines užuolaidas ir ne vien dėl jaukumo ar grožio. Japonijos miestai tankūs, namai arti vieni kitų, todėl dieninės užuolaidos dažnai laikomos užtrauktos visą dieną.

Mažesniuose miesteliuose ar salose kačių gyvenimas dažnai atrodo daug laisvesnis. Žmonės gerai pažįsta vietines kates, palieka vandens, pasisveikina praeidami. Ten kartais susidaro jausmas, kad katės priklauso ne vieniems namams, o visai vietovei.

Jei atrodo, kad Japonijoje kačių daug, yra vieta, kurį sužavi ne tik kačių mylėtojus. Aoshima dažnai vadinama viena garsiausių pasaulio kačių salų. Šioje mažoje saloje gyvena vos keliolika gyventojų, tačiau kačių ten daugybę kartų daugiau nei žmonių.
Įdomiausia tai, kad taip nutiko ne specialiai. Prieš daugelį metų vietiniai gyventojai laikė kates tam, kad jos padėtų kontroliuoti pelių populiaciją ir apsaugotų žvejų tinklus bei maisto atsargas. Kadangi saloje mažėjo žmonių, o katės ir toliau gyveno bei dauginosi, laikui bėgant susiformavo labai neįprasta bendruomenė.

Šiandien žmonės iš viso pasaulio atvyksta ne ieškoti pramogų, o tiesiog pasivaikščioti ir pajusti labai neįprastą atmosferą, kai atrodo, kad sala priklauso ne žmonėms, o katėms. Tačiau japonai dažnai primena svarbų dalyką - tokios vietos nėra zoologijos sodai. Vietiniai labai pabrėžia pagarbą gyvūnams, ramybę ir tai, kad katės ten gyvena savo ritmu.

Nors daug kas tikisi išgirsti apie kokią nors labai egzotišką japonišką veislę, populiariausia namuose laikoma katė Japonijoje ilgą laiką išlieka visai paprasta - vietinė trumpaplaukė naminė katė.
Tačiau jei kalbėtume apie veislines kates, viena mylimiausių Japonijoje yra škotų nulėpausė (Scottish Fold). Taip pat labai populiarios ir kitos veislės:
• mankčinas (Munchkin) - dėl trumpų kojyčių ir žaismingo charakterio,
• amerikietiška trumpaplaukė (American Shorthair) - dėl lengvos priežiūros ir subalansuoto būdo,
• skudurinukė (Ragdoll) - dėl ramaus temperamento ir itin švelnaus bendravimo su žmonėmis.
Japonijoje žmonės gana dažnai renkasi ne labai aktyvias, o ramesnes kates.

Japonijoje retai pamatysite garsų, nepagarbų ar grubų santykį su gyvūnais. Katės ten nėra vaikomos, retai liečiamos be reikalo. Žmonės tarsi priima jų taisykles.
Galbūt todėl keliaujant po Japoniją kartais atsiranda keistas jausmas - atrodo, kad katės ten gyvena taip, kaip pačios nori. Ir žmonės tai gerbia. Japonijoje katė tapo ne tik augintiniu. Ji tapo mažu priminimu, kad ne viską gyvenime reikia kontroliuoti.

Nors gyvename Lietuvoje - mūsų svajonė, kad katės būtų kuo mažiau baramos ar auklėjamos grubiais metodais. Todėl ir atsirado užuolaidos katėms. Kad šeimininkai galėtų būti ramūs kaip japonai ir su šypsena sakytų: „Pūkuotos uodegos - aukštyn!”