Šiltas Pietų Ispanijos klimatas leidžia katėms daug laiko praleisti lauke. Todėl jos čia gerokai labiau pastebimos nei šalyse, kur didelę metų dalį gyvūnus į namus sugrąžina šaltis.
Karščiausiomis valandomis katės dažniausiai ieško pavėsio. Jos įsitaiso po augalais, prie namų sienų, laiptinėse ar po automobiliais. O vakarėjant, kai oras atvėsta, jų gatvėse pasirodo gerokai daugiau.
Siauruose Andalūzijos miestelių skersgatviuose galima pamatyti pačių įvairiausių kačių - juodų, rainų, baltų, ryžų ir margų. Kartais vienoje nedidelėje gatvelėje ilsisi net kelios katės, kurios, regis, puikiai pažįsta viena kitą ir dalijasi ta pačia teritorija.

Ispanijoje laisvai gyvenančioms katėms skiriama nemažai dėmesio ir įstatymų lygmeniu.
2023 metais priimtame Ispanijos gyvūnų gerovės įstatyme įtvirtinta „bendruomeninės katės“ sąvoka. Taip vadinama laisvai gyvenanti katė, susijusi su konkrečia teritorija ir mažai arba visai nepratusi prie artimo kontakto su žmogumi.
Tokių kačių kolonijų priežiūra patikėta vietos savivaldybėms. Numatyta ne tik jų apskaita, bet ir sterilizacija, ženklinimas mikroschema, veterinarinė priežiūra bei populiacijos kontrolė vadinamuoju CER metodu - katės pagaunamos, sterilizuojamos ir grąžinamos į savo teritoriją.
Įstatyme taip pat numatytas bendradarbiavimas su savanoriais ir gyvūnų globos organizacijomis, o žmonės įpareigojami gerbti kačių kolonijas bei jų maitinimo ir prieglobsčio vietas.
Todėl gatvėje matoma katė nebūtinai yra palikta likimo valiai. Dalis tokių gyvūnų gali priklausyti prižiūrimai kolonijai.

Tikrai ne.
Ispanijos įstatyme net vartojamas atskiras terminas katei, kuri turi namus, tačiau laisvai išeina į lauką - gato merodeador. Tai rodo, kad lauke vaikštanti katė ir bendruomeninė, nuolat laisvėje gyvenanti katė nėra tas pats.
Todėl Pietų Ispanijoje kartais sunku iš pirmo žvilgsnio suprasti, ar prie durų, terasoje ar gatvės kampe tupinti katė turi šeimininką.
Gerai prižiūrėta, žmonių nebijanti katė gali tiesiog būti išėjusi į savo kasdienį pasivaikščiojimą ir vėliau grįžti namo.

Tam labai palanki pati aplinka.
Senuosiuose miesteliuose gausu siaurų gatvelių, sienų, laiptelių, vidinių kiemų, augalų ir įvairiausių užuovėjų. Visa tai katei suteikia ir slėptuvių, ir patogių stebėjimo vietų.
Prie to prisideda švelnios žiemos ir ilgas šiltasis sezonas. Katės gali daug laiko praleisti lauke, o karščiausiomis dienomis tiesiog persikelti miegoti į šešėlį.
Neatsitiktinai jas taip dažnai galima pamatyti prie gėlių vazonų, namų sienų ar po medžiais. Katė visada sugeba atrasti vietą, kurioje tuo metu patogiausia.

Vidurdienį Andalūzijos saulė gali būti labai kaitri, todėl tuo metu ir miestų gatvės dažnai tampa ramesnės.
Katės šį dienos ritmą, atrodo, supranta puikiai. Karštyje jos ilsisi pavėsyje, snaudžia ant vėsesnio grindinio arba pasislepia po augalais.
Vakare situacija pasikeičia. Orui atvėsus jos tampa aktyvesnės, jos vaikšto po savo teritoriją, stebi praeivius, susitinka su kitomis katėmis ar tiesiog įsitaiso ten, kur vyksta vakarinis miesto gyvenimas.

Nors keliaujant pirmiausia į akis krinta gatvėse ir kiemuose sutinkamos katės, daugybė Ispanijos kačių, žinoma, gyvena namuose. O tos, kurios gali laisvai išeiti į lauką, vėliau grįžta į tuos pačius namus, kuriuose jų laukia mėgstama vieta, palangė ar langas.
Ispanų namuose naudojamos ir lengvos, šviesą praleidžiančios dieninės užuolaidos - ispaniškai vadinamos visillos.
O kur langas ir užuolaidos, ten dažnai atsiranda ir katė. Juk palangė - viena mėgstamiausių vietų stebėti, kas vyksta lauke, o užuolaidos smalsiai katei kartais tampa ne tik interjero detale.
Todėl namuose, kuriuose gyvena katės, praktiška rinktis užuolaidas, kurios lieka nesugadintos nei jas draskant, nei kandžiojant, nei laipiojant iki pat lubų. Mūsų dieninės užuolaidos sukurtos būtent tokiems namams. Ir mums labai smagu, kad katėms pritaikytas užuolaidas atranda ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių kačių šeimininkai - tarp jų ir Ispanijos.

Ilgą laiką buvo manoma, kad kačių prijaukinimo istorija pirmiausia susijusi su senovės Egiptu. Tačiau archeologiniai radiniai Kipre privertė į šią istoriją pažvelgti kitaip.
Šilurokamboso (Shillourokambos) neolito gyvenvietėje archeologai aptiko maždaug 9 500 metų senumo žmogaus kapą, šalia kurio buvo palaidota katė. Toks palaidojimas leidžia manyti, kad žmogų ir gyvūną siejo ypatingas ryšys.
Dar įdomiau tai, kad katės į Kiprą negalėjo patekti pačios. Kipras yra sala, todėl jų protėvius čia turėjo atgabenti žmonės. Moksliniai tyrimai rodo, kad žmonės mažus laukinius Artimųjų Rytų katinių šeimos gyvūnus į Kiprą galėjo atplukdyti dar prieš maždaug 11 000 metų, tikriausiai todėl, kad jie padėjo kontroliuoti pelių populiaciją pirmosiose žemdirbių gyvenvietėse.
Taigi Kipras yra viena svarbiausių vietų visoje naminės katės istorijoje.

Kipre iki šiol pasakojama dar viena graži istorija.
Pasak Bizantijos laikus siekiančios legendos, IV amžiuje šventoji Elena liepė į Kiprą atgabenti šimtus kačių iš Egipto arba Palestinos. Po ilgos sausros saloje esą buvo labai padaugėję nuodingų gyvačių, todėl katės turėjo padėti su jomis kovoti.
Su šia legenda siejamas netoli Akrotirio esantis Šv. Mikalojaus Kačių vienuolynas - Agios Nikolaos ton Gaton.
Pasakojama, kad vienuolyne buvo du varpai: vienas kviesdavo kates ėsti, o kitas - eiti medžioti gyvačių.
Ar šventoji Elena iš tiesų atplukdė į Kiprą laivus su katėmis, šiandien patvirtinti neįmanoma. Tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad vienuolynuose iš tiesų buvo laikoma daug kačių, kurios medžiodavo ne tik gyvates, bet ir peles, skorpionus bei kitus nepageidaujamus gyvūnus.
Taigi legenda galbūt nėra visiškai išgalvota.

Šiandien katė yra neatsiejama Kipro kraštovaizdžio dalis. Tačiau romantiškas vaizdas - saulėje prie kavinės snaudžianti katė, slepia gana rimtą problemą.
Tikslaus kačių skaičiaus niekas nežino. Pastaraisiais metais dažnai minima, kad Kipre gali būti apie milijoną laisvai gyvenančių ir benamių kačių, taigi jų skaičius gali būti panašus į žmonių skaičių saloje. Tai vertinimas, o ne tikslus surašymas, tačiau gyvūnų gerovės organizacijos sutaria, kad populiacija yra milžiniška.
Kodėl jų tiek daug?
Svarbiausia priežastis labai paprasta - nepakankama sterilizacija.
Šiltas Kipro klimatas leidžia katėms daugintis beveik visus metus. Jeigu kolonijoje nesterilizuojama pakankamai gyvūnų, kačiukų skaičius labai greitai auga.
Prie problemos prisideda ir paliekamos naminės katės, nereguliuojamas gatvės kačių šėrimas bei tai, kad skirtingose savivaldybėse populiacijos kontrolė vykdoma nevienodai. Tarptautinės kačių gerovės organizacijos „International Cat Care“ 2025 m. atliktas tyrimas kaip pagrindines problemas nurodė nekontroliuojamą dauginimąsi, gyvūnų palikimą, šėrimą be sterilizacijos ir vieningos ilgalaikės strategijos trūkumą.

Keliaujant po Kiprą galima pamatyti daugybę dubenėlių su vandeniu ir maistu. Gatvės kates maitina vietiniai gyventojai, restoranų bei viešbučių darbuotojai, savanoriai ir turistai.
Daug Kipro gyventojų patys šeria laisvai gyvenančias kates arba pažįsta žmogų, kuris tai daro.
Vadinasi, daugybė Kipro kačių nėra visiškai „niekieno“.
Jos gali neturėti vieno šeimininko ir negyventi namuose, tačiau turėti kelis žmones, kurie jas maitina, duoda vandens, kartais nuveža pas veterinarą ar pasirūpina sterilizacija.
Tai savotiškos bendruomenės katės.
Tačiau maisto dubenėlis dar nereiškia saugaus gyvenimo. Gatvėje katėms gresia automobiliai, ligos, parazitai, sužeidimai, šunys, vasaros karštis ir vandens trūkumas. Todėl vien šerti kates neužtenka. Nrint iš tikrųjų mažinti jų kančias, būtina kontroliuoti populiaciją sterilizuojant.

Taip. Kipriečiai augina kates kaip įprastus naminius gyvūnus, jos gyvena namuose ir butuose, gauna veterinarinę priežiūrą ir yra šeimos nariai.
Tačiau riba tarp „naminės“ ir „benamės“ katės Kipre dažnai nėra tokia aiški, kaip esame įpratę Lietuvoje.
Katė gali gyventi daugiausia lauke, tačiau reguliariai ateiti į vienus namus ėsti. Kita gali būti prižiūrima kelių kaimynų. Dar kita gyvena viešbučio teritorijoje ir tampa beveik neoficialia jo gyventoja.
Todėl Kipre galima sutikti ir visiškai naminių, ir pusiau naminių, ir bendruomenės prižiūrimų, ir iš tiesų laukinių bei žmogaus vengiančių kačių.

Katės politinių sienų, žinoma, nesupranta. Klimatas, gyvenimo būdas ir nekontroliuojamo dauginimosi problema abiejose salos dalyse yra panašūs.
Tačiau jų priežiūros sistema skiriasi.
Kipro Respublikos kontroliuojamoje pietinėje salos dalyje veikia valstybinės sterilizacijos programos, savivaldybės, registruotos gyvūnų globos organizacijos ir savanoriai. 2026 metais vėl paskelbta visos šalies benamių kačių sterilizavimo programa, kurioje dalyvauja vietos valdžios institucijos, gyvūnų globos organizacijos ir privatūs veterinarai.
Tačiau problema tokia didelė, kad dabartinių priemonių vis dar nepakanka. Gyvūnų gelbėtojai sterilizuoja tūkstančius kačių, tačiau tuo pat metu gimsta naujos vados. Todėl pietuose galima matyti ir puikiai prižiūrėtų, sterilizuotų kolonijų, ir vietų, kur katės serga bei dauginasi beveik nekontroliuojamos.
Šiaurinėje Kipro dalyje situacija dar labiau priklauso nuo savanorių, labdaros organizacijų ir pavienių žmonių iniciatyvos.
Todėl būtų neteisinga sakyti, kad pietuose katėmis rūpinamasi, o šiaurėje - ne. Abiejose salos pusėse yra daug žmonių, kurie kates maitina, gelbsti ir sterilizuoja. Skirtumas labiau sisteminis: pietuose yra daugiau oficialių valstybės ir savivaldybių finansuojamų mechanizmų, o šiaurėje didesnė našta tenka savanoriams ir nevyriausybinėms organizacijoms.

Kipro katės puikiai žino, kur atostogauja žmonės.
Viešbučiai, restoranai ir pajūrio promenados joms reiškia maistą, vandenį ir pavėsį. Todėl turistinėse vietose susiformuoja ištisos kačių kolonijos.
Turistai jas mielai maitina. Ir tai tikrai gali padėti konkrečiai alkanai katei. Tačiau gyvūnų gerovės specialistai atkreipia dėmesį į kitą problemą - pasibaigus sezonui turistų sumažėja, o prie reguliaraus maitinimo pripratusios kolonijos niekur nedingsta.
Todėl daug naudingesnė pagalba yra ne tik nupirkti katei konservų, bet ir paremti vietines sterilizacijos bei gyvūnų gelbėjimo programas.

Kipro santykis su katėmis kupinas prieštaravimų.
Čia buvo rastas vienas seniausių pasaulyje įrodymų, kad žmogus katę laikė ypatingu gyvūnu. Po tūkstančių metų katės vis dar gyvena šalia žmonių, tik dabar jų tapo tiek daug, kad meilės ir dubenėlio maisto nebepakanka.
Vienos turi namus. Kitos turi restoraną, kuriame kas vakarą gauna vakarienę. Dar kitos turi kelis kaimynus, kurie jomis rūpinasi. O kai kurios neturi nieko.
Gal todėl keliaujant po Kiprą kartais sunku suprasti, ar sutikta katė iš tiesų yra benamė.
Ji gali miegoti gatvėje, bet kiekvieną rytą jos laukti prie durų gali žmogus su dubenėliu maisto.
Kipre katės jau tūkstančius metų gyvena kažkur tarp laukinės gamtos ir žmogaus namų. Ir galbūt būtent todėl jos taip natūraliai tapo šios salos dalimi.

Katės Kinijoje gyvena jau tūkstančius metų. Manoma, kad pirmosios prijaukintos katės atsirado tam, kad saugotų grūdų atsargas nuo pelių ir žiurkių. Ilgą laiką katė nebuvo laikoma tik namų augintiniu. Ji buvo naudinga pagalbininkė. Tačiau šiandien situacija pasikeitusi. Didžiuosiuose miestuose katės tapo tikrais šeimos nariais.

Per pastaruosius dešimtmečius Kinijoje labai išaugo naminių gyvūnų populiarumas. Ypač tarp jaunesnių žmonių. Daug žmonių gyvena vieni, dirba intensyviai ir renkasi katę, nes ji nereikalauja vedžiojimo, gerai prisitaiko prie nedidelės buto erdvės, suteikia jaukumo, gali būti gana savarankiška. Todėl dideliuose miestuose labai daug kačių kavinių, gyvūnų parduotuvių, kačių viešbučių, namų interjero sprendimų katėms.

Vienas įdomiausių dalykų - bendruomenės katės. Prie gyvenamųjų namų, universitetų, mokyklų ar biurų dažnai galima pamatyti kates, kuriomis rūpinasi ne vienas žmogus, o visa aplinka. Žmonės palieka maisto, pastato vandens, įrengia dėžutes žiemai, surenka lėšas sterilizacijai. Todėl kartais atrodo, kad katė neturi šeimininko, nors iš tiesų ją prižiūri visas kvartalas.

Kadangi daug žmonių gyvena daugiabučiuose, katėms tenka prisitaikyti prie gyvenimo viduje. Todėl labai populiarūs sieniniai takai, laipiojimo bokštai, uždari balkonai, vietos stebėti miestą pro langą. Kinijoje labai daug dėmesio skiriama ne tik katei, bet ir tam, kad namai atrodytų gražiai.

Nors dažniau su sėkme siejama Japonija, Kinijoje katės taip pat dažnai simbolizuoja ramybę, namų jaukumą ir gerą energiją. Ypač vertinamos katės, kurios mėgsta būti prie žmonių, kuria jaukią namų atmosferą, laikomos savotišku emociniu balansu greitame miesto gyvenime.

Daugelį žmonių Kinijoje nustebina tai, kad katės ten nėra nei visiškai laukinės, nei visiškai naminės. Jos dažnai atrodo tarsi gyvenančios tarp dviejų pasaulių - šalia žmonių, bet kartu labai savarankiškai.

Ir galbūt būtent dėl to Kinijoje katės taip natūraliai įsilieja į miestų gyvenimą. Jos nėra tik augintiniai. Jos nėra visai laukinės. Katės tampa miesto dalimi.

Vienas įdomiausių dalykų keliaujant po Kiniją yra tai, kad požiūris į kates gali labai skirtis priklausomai nuo miesto, regiono ir gyvenimo būdo.
Didieji miestai - katė kaip šeimos narė. Tokiuose miestuose kaip Shanghai, Beijing ar Shenzhen katės dažnai gyvena labai panašiai kaip Europoje. Čia populiaru auginti veislines kates, įrengti laipiojimo zonas, pirkti specialius baldus, vesti kates į gyvūnų viešbučius ar grožio salonus. Jaunesnė karta dažnai katę mato ne kaip gyvūną, o kaip šeimos narį.

Universitetų miesteliai - bendruomenės katės

Kinijoje labai įdomus reiškinys yra universitetų katės. Studentai ir darbuotojai dažnai maitina teritorijoje gyvenančias kates, suteikia vardus, organizuoja sterilizaciją, renka pinigus veterinarinei pagalbai. Kartais viena katė tampa beveik viso universiteto simboliu.

Mažesni miestai ir kaimai - daugiau praktiškumo

Mažesniuose regionuose požiūris dažnai būna paprastesnis ir praktiškesnis. Katės ten ilgą laiką buvo vertinamos pirmiausia kaip pelių gaudytojos, kiemo gyvūnai, savarankiški gyventojai. Todėl kai kur vis dar galima pamatyti daugiau lauke gyvenančių kačių nei didžiuosiuose miestuose.

Pietų ir šiaurės Kinija - skirtingas gyvenimo ritmas

Pietinėje Kinijos dalyje žmonės dažnai daugiau laiko praleidžia lauke, todėl katės dažniau matomos kiemuose, bendrose erdvėse.
Šiaurėje, kur žiemos šaltesnės, daugiau kačių gyvena butuose ir uždarose erdvėse. Tačiau bendra tendencija pastaraisiais metais labai aiški.

Kinijoje katės vis dažniau tampa ne tiesiog augintiniais, o pilnaverčiais šeimos nariais.

Užaugome girdėdami patarimus, kad katei reikia parodyti ribas, kartais pabarti, nuimti nuo stalo ar net nubausti, jei elgiasi netinkamai.
Tačiau katės pasaulį supranta kitaip.
Katė labai retai elgiasi „iš principo“ ar noro supykdyti šeimininką. Ji negalvoja: „žinau, kad negalima, bet specialiai padarysiu“.
Dažniausiai katė būtent taip elgiasi todėl, kad jai ten įdomu, saugu, aukščiau, šilta, matosi aplinka, ten yra žmogus.
Katės nesieja bausmės su veiksmais taip, kaip dažnai įsivaizduojame mes. Jei grįžę namo pamatysite apdraskytą užuolaidą ir pradėsite pykti, katė greičiausiai nesupras, dėl ko supykote. Ji tik supras, kad žmogus staiga tapo keistas. Todėl šiuolaikinis požiūris į kačių auklėjimą vis dažniau remiasi ne draudimais, o supratimu.

Trumpas atsakymas - taip.
Tik gal ne visai taip, kaip esame įpratę galvoti. Katės puikiai mokosi. Jos gali priprasti prie taisyklių, išmokti ritualų, atpažinti žodžius, suprasti ribas ir net atlikti įvairias komandas.
Tačiau jos daug geriau reaguoja į paskatinimą nei į draudimą. Pavyzdžiui, jeigu nenorite, kad katė liptų ant virtuvės stalo, dažnai efektyviau ne kiekvieną kartą ją nukelti, o šalia sukurti vietą, kuri būtų dar patrauklesnė. Katė visada rinksis tai, kas jai patogiau.
Jeigu ant stalo geriausia matyti visą virtuvę, o alternatyvos nėra - ji grįš. Jeigu šalia atsiras aukšta lentyna prie lango, dažnai po kelių savaičių stalas taps nebe toks įdomus.

Čia nėra vieno teisingo atsakymo.
Kai kurios šeimos leidžia, kitos griežtai ne. Pati idėja, jog katei „blogai“ būti ant stalo, dažniausiai nėra susijusi su katės gerove.
Dažniau tai mūsų pačių taisyklės, tokios kaip higiena, įpročiai, namų tvarka. Jei nusprendėte, kad stalas katei ne vieta, tai tikrai normalu ir suprantama. Tačiau tuomet savęs paklauskite - kur bus ta vieta, kur jai būti leidžiama? Katėms labai svarbu stebėti aplinką iš aukštai. Gamtoje aukštis reiškia saugumą. Todėl dažnai katėms visai nėra smagu tiesiog laipioti ant stalų, jos ieško aukštesnės vietos.

Jei reikėtų sudaryti dažniausių kačių ir žmonių nesutarimų sąrašą, baldų draskymas būtų labai aukštai.
Daugeliu atvejų katė baldų nedrasko ne todėl, kad gerai išauklėta. Draskymas katei yra visiškai natūralus elgesys.
Taip ji ne tik galanda nagus. Katės tuo pačiu pažymi teritoriją savo kvapu, palieka matomą ženklą, ištempia raumenis, išleidžia susikaupusią energiją. Dažnai problema atsiranda ne todėl, kad katė drasko, o todėl, kad žmogui nepatinka pasirinkta vieta.
Jeigu namuose nėra patogios draskyklės, ji per žema, nestabili arba pastatyta ten, kur katė beveik nebūna - labai tikėtina, kad sofa atrodys daug patrauklesnis variantas.
Katės dažnai renkasi ne jūsų brangiausią baldą, o tą, kuris stovi matomoje vietoje, yra arti žmogaus, leidžia patogiai išsitempti.
Todėl kartais užtenka ne kovoti su įpročiu, o pasiūlyti geresnę alternatyvą. Ir ne viską, ką daro katė, reikia taisyti. Kartais užtenka šiek tiek pritaikyti namus prie katės, o ne bandyti katę pritaikyti prie idealių namų.

Čia prasideda viena jautriausių temų kačių šeimininkams. Vieni sako: „mano katė niekada nelipo“. Kiti liūdnai prisimena pirmą naujų užuolaidų savaitę. Bet katės dažniausiai nelipa užuolaidomis todėl, kad nori kažką sugadinti. Joms patinka aukštis, judantis audinys, galimybė pasislėpti, vaizdas pro langą, nagų įkabinimas. Ypač dažnai taip elgiasi jaunos, aktyvios arba daug laiko vienos namuose praleidžiančios katės.
Ir dažnai šeimininkai pradeda svarstyti - gal reikia griežčiau auklėti? Tačiau klausimas turėtų būti - ne kaip uždrausti, o kaip pasiūlyti geresnį variantą. Kai atsiranda aukšta draskyklė, vieta prie lango, lentynėlės ar daugiau veiklos, užuolaidos kai kurioms katėms tampa nelabai įdomios.
Bet kartais jos vis tiek lieka mėgstama vieta.

Šis klausimas dažnai nepatogus, nes daugelis mūsų bent kartą gyvenime esame pykę ir barę katę. Ir tai normalu.
Tačiau nuolatinis gąsdinimas, purškimas vandeniu ar griežtos bausmės dažniausiai nepadeda. Katė gali pradėti vengti žmogaus, slapstytis, tapti jautresnė, elgtis keistai ar net pradėti šlapintis ne savo kraiko dėžėje.
Katėms labai svarbus saugumo jausmas.
Ir dažnai geriausiai išauklėtos katės nėra tos, kurios labiausiai bijo. Jos yra tos, kurios aiškiai supranta, kur jų vieta ir jaučiasi joje gerai.

Katės Japonijoje gyvena jau daugiau nei tūkstantį metų. Manoma, kad pirmosios katės atkeliavo iš Kinijos kartu su prekybiniais ryšiais ir budistiniais rankraščiais.
Iš pradžių jų paskirtis buvo gana praktiška, tiesiog saugoti maisto atsargas nuo graužikų.
Tačiau laikui bėgant žmonių požiūris pradėjo keistis.

Japonų kultūroje nuo seno vertinamas santūrumas, ramus buvimas šalia ir pagarba asmeninei erdvei. Galbūt todėl katė čia taip natūraliai tapo ne tik augintiniu, bet ir tam tikru gyvenimo būdo simboliu. Skirtingai nei šuo, kuris dažnai siejamas su energija ir bendravimu, katė Japonijoje dažnai matoma kaip gyvūnas, primenantis, kad ne visada reikia veikti, kartais užtenka tiesiog būti.

Net niekada nebuvus Japonijoje daugelis yra matę mažą katės figūrėlę pakelta letena. Maneki-neko Japonijoje laikoma sėkmę kviečiančiu simboliu. Tačiau įdomu tai, kad japonai į sėkmę dažnai žiūri ne kaip į greitą laimėjimą. Sėkmė čia labiau suprantama kaip geri santykiai, harmonija, stabilumas, ramūs namai. Todėl katė tapo savotišku priminimu, kad gyvenime ne viskas turi vykti greitai. Dėl šios priežasties katės atvaizdų Japonijoje tiek daug. Jie ne tik puošia erdvę, bet ir kuria nuotaiką.

Japonija yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Dideliuose miestuose žmonės dažnai gyvena mažuose butukuose, daug dirba ir nemažai laiko praleidžia tarp žmonių. Todėl atsirado labai japoniškas reiškinys - kačių kavinės. Tačiau jų idėja ne visai tokia, kaip dažnai įsivaizduoja turistai. Žmonės ten ateina ne pažaisti. Jie ateina pabūti ir išgerti arbatos, pailsėti, kurį laiką nieko neveikti.
Ir galbūt būtent dėl to Japonijoje taip dažnai sakoma, kad katės moko žmones gyventi lėčiau.

Didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Tokyo ar Osaka, katės dažniausiai gyvena tik namuose. Paprastai katėms sukuriamos estetiškos erdvės - laipiojimo lentynos, specialūs kampeliai poilsiui. Japonijoje gana populiaru, kad katė turi savo vietą prie lango: lentynėlę, palangę ar net hamaką prie užuolaidų. Japonai, kaip ir lietuviai, mėgsta dienines užuolaidas ir ne vien dėl jaukumo ar grožio. Japonijos miestai tankūs, namai arti vieni kitų, todėl dieninės užuolaidos dažnai laikomos užtrauktos visą dieną.

Mažesniuose miesteliuose ar salose kačių gyvenimas dažnai atrodo daug laisvesnis. Žmonės gerai pažįsta vietines kates, palieka vandens, pasisveikina praeidami. Ten kartais susidaro jausmas, kad katės priklauso ne vieniems namams, o visai vietovei.

Jei atrodo, kad Japonijoje kačių daug, yra vieta, kurį sužavi ne tik kačių mylėtojus. Aoshima dažnai vadinama viena garsiausių pasaulio kačių salų. Šioje mažoje saloje gyvena vos keliolika gyventojų, tačiau kačių ten daugybę kartų daugiau nei žmonių.
Įdomiausia tai, kad taip nutiko ne specialiai. Prieš daugelį metų vietiniai gyventojai laikė kates tam, kad jos padėtų kontroliuoti pelių populiaciją ir apsaugotų žvejų tinklus bei maisto atsargas. Kadangi saloje mažėjo žmonių, o katės ir toliau gyveno bei dauginosi, laikui bėgant susiformavo labai neįprasta bendruomenė.

Šiandien žmonės iš viso pasaulio atvyksta ne ieškoti pramogų, o tiesiog pasivaikščioti ir pajusti labai neįprastą atmosferą, kai atrodo, kad sala priklauso ne žmonėms, o katėms. Tačiau japonai dažnai primena svarbų dalyką - tokios vietos nėra zoologijos sodai. Vietiniai labai pabrėžia pagarbą gyvūnams, ramybę ir tai, kad katės ten gyvena savo ritmu.

Nors daug kas tikisi išgirsti apie kokią nors labai egzotišką japonišką veislę, populiariausia namuose laikoma katė Japonijoje ilgą laiką išlieka visai paprasta - vietinė trumpaplaukė naminė katė.
Tačiau jei kalbėtume apie veislines kates, viena mylimiausių Japonijoje yra škotų nulėpausė (Scottish Fold). Taip pat labai populiarios ir kitos veislės:
• mankčinas (Munchkin) - dėl trumpų kojyčių ir žaismingo charakterio,
• amerikietiška trumpaplaukė (American Shorthair) - dėl lengvos priežiūros ir subalansuoto būdo,
• skudurinukė (Ragdoll) - dėl ramaus temperamento ir itin švelnaus bendravimo su žmonėmis.
Japonijoje žmonės gana dažnai renkasi ne labai aktyvias, o ramesnes kates.

Japonijoje retai pamatysite garsų, nepagarbų ar grubų santykį su gyvūnais. Katės ten nėra vaikomos, retai liečiamos be reikalo. Žmonės tarsi priima jų taisykles.
Galbūt todėl keliaujant po Japoniją kartais atsiranda keistas jausmas - atrodo, kad katės ten gyvena taip, kaip pačios nori. Ir žmonės tai gerbia. Japonijoje katė tapo ne tik augintiniu. Ji tapo mažu priminimu, kad ne viską gyvenime reikia kontroliuoti.

Nors gyvename Lietuvoje - mūsų svajonė, kad katės būtų kuo mažiau baramos ar auklėjamos grubiais metodais. Todėl ir atsirado užuolaidos katėms. Kad šeimininkai galėtų būti ramūs kaip japonai ir su šypsena sakytų: „Pūkuotos uodegos - aukštyn!”

Katės Australijoje nėra natūralūs gyvūnai. Jos į žemyną atkeliavo kartu su europiečiais XVIII amžiaus pabaigoje. Laivuose katės buvo laikomos tam, kad gaudytų peles ir žiurkes. Vėliau jos tapo ir namų augintinėmis.

Tačiau Australija tūkstančius metų vystėsi izoliuotai nuo likusio pasaulio. Dėl to čia susiformavo labai jautri gamta ir gyvūnija, kurios daug kur kitur pasaulyje nėra. Daugybė mažų paukščių, driežų ir smulkių žinduolių evoliucionavo beveik neturėdami natūralių plėšrūnų.

Kai žemyne atsirado katės, situacija greitai pasikeitė.

Australijoje laukinės katės šiandien laikomos vienu pavojingiausių invazinių gyvūnų. Jos medžioja ne todėl, kad badauja, o todėl, kad tokie yra jų instinktai. Net soti katė gali sugauti kelis paukščius ar driežus per dieną.

Mokslininkai skaičiuoja, kad Australijoje katės kasdien sunaikina milijonus vietinių gyvūnų. Dėl to kai kurios rūšys jau visiškai išnyko, o kitos yra ant išnykimo ribos.

Būtent todėl Australijoje požiūris į laisvai vaikštančias kates labai skiriasi nuo Europos.

Daugelyje Australijos vietų katės privalo būti registruojamos, ženklinamos mikroschemomis, sterilizuojamos ir laikomos namuose arba specialiai aptvertose teritorijose.

Kai kuriuose miestuose galioja taisyklės, kad:

• katė negali vaikščioti lauke naktį,
• katės apskritai negali būti paleidžiamos laisvai,
• už benamių kačių šėrimą gali būti skiriamos baudos,
• tam tikros gamtos vietos saugomos specialiomis tvoromis nuo kačių.

Yra net specialūs „cat curfew“ laikai - tarsi komendanto valanda katėms.

Daugeliui europiečių tai atrodo labai griežta. Tačiau australams svarbiausia apsaugoti vietinius gyvūnus, kurių kitur pasaulyje nėra.

Įdomiausia tai, kad australai tikrai myli kates. Katės ten yra vieni populiariausių naminių gyvūnų. Tiesiog požiūris į jų laikymą kitoks.

Daugelis kačių gyvena tik namuose. Žmonės įrengia:

• specialias laipiojimo sieneles,
• uždarus kiemus,
• apsaugotus balkonus,
• „catio“ tipo terasas,
• stebėjimo pro langus vietas.

Australijoje labai populiaru kurti katėms saugią vidinę aplinką, kad jos galėtų laipioti, stebėti ir išlieti energiją neišeidamos į lauką.

Galbūt todėl ten tiek daug dėmesio skiriama ir praktiškiems namų sprendimams. Juk kai katė didžiąją gyvenimo dalį praleidžia viduje, labai greitai tampa aišku, kurie baldai, audiniai ar užuolaidos iš tiesų pritaikyti gyvenimui su gyvūnais.

Kelionėse po Australiją daugelį žmonių nustebina dar vienas dalykas - vakarais girdisi labai daug paukščių. Miestuose pilna gyvybės, paukščių čiulbėjimo ir mažų gyvūnų.

Vietiniai dažnai sako, kad būtent griežta kačių kontrolė padėjo apsaugoti dalį šios gamtos.

Todėl Australijoje katė nėra „blogas“ gyvūnas. Tiesiog žmonės ten labai aiškiai supranta, kokią įtaką gamtai gali turėti net vienas laisvai medžiojantis augintinis.

Daugelis turistų iš Europos ar Lietuvos tą patį supranta tik nuvykę į Australiją. Iš pradžių atrodo keista, kad beveik nematyti kiemuose vaikštančių kačių. Tačiau vėliau pradedi suvokti, kad tai ne atsitiktinumas, o labai sąmoningas šalies pasirinkimas.

Ir galbūt būtent todėl Australijoje tiek daug kalbama apie atsakingą gyvūnų laikymą, namų pritaikymą katėms bei gyvenimą kartu taip, kad būtų saugu ir gyvūnui, ir aplinkinei gamtai.